Žmogui nedera laikytis vien tik sausų pažiūrų. Jeigu stengeisi ir kažką suvokei ir vėliau nustojai judėti pirmyn, tai labai suklydai. Iš pradžių reikia stengtis, kad įsitikintum,kad supratai esmę ir vėliau ja vadovautis gyvenime. Šitaip derėtų elgtis nuolat. Niekada negalvok, kad pasiekei pakankamą suvokimo laipsnį, nes taip nėra. Visada mintyse turėk du žodžius to neužtenka. Jeigu taip galvosi, judėsi pirmyn.
Žmogui, kuris suvokia labai mažai atrodo, kad jis žino labai daug ir stengiasi tai parodyti. Jis kaip taškas, aplink kurį yra suvokimoapskritimas. Kuo apskritimas mažesnis, tuo tažkas yra arčiau jo sienų. Taip ir žmogaus suvokimas. Kuo suvokimo apskritimas mažesnis, tuo žmogui atrodo, kad jis didelis, nes jis mato jo ribas. Bet ar tai ne apgaulė?! Žmogui, kurio žinios yra labai didelės, atrodo, kad jis suvokia labai mažai, nes suvokimo apskritimas yra labai didelis ir jo sienos yra sunkiai matomos. Pabandykit palyginti du apskritimus, iš kurių vienas didelis, kitas visiškai mažytis. Ir pabandykit įsivaizduot, kad jūs stovite jo viduryje. Aplink jus vien tik suvokimas ( žinios, įgūdžiai, patirtis… ) Stovėdami mažame apskritime, jūs lengvai matysite visą kas yra apskritime ir jums tikriausiai atrodys, kad tai yra labai daug, nes matysite viską, bet nepamirškite, kad tas viskas yra tik Jūsų suvokimo ratas su savo ribom. Ar būdami dvidešimt ar dar daugiau kartų didesniame apskritime jaustumėtės taip pat?! Matot tik aplinkinius objektus, tačiau žinot, kad ribos kažkur ten. Jausmas visiškai priešingas negu stovint mažame rate. Tačiau viskas, kas yra suvokimo apskritime yra jūsų.
Yra viena labai gera istorija…
Kartą vienas garbingo amžiaus kardo meistras pasakė štai ką : ” Norėdamas perprasti mokymą, žmogus turi pereiti keletą pakopų. Žemiausioje pakopoje žmogus mokosi, tačiau iš to nėra jokios naudos, todėl jis save ir kitus laiko neįgudusiais. Toks žmogus yra niekam tikęs. Viduriniojoje pakopoje jis taip pat yra niekam tikęs, tačiau čia jis jau suvokia savo ir kitų trūkumus. Pasiekęs aukšteniąją pakopą, jis didžiuojasi savo pasiekiekimais, laimėjimas, džiaugiasi giriamas kitų ir sielojasi dėl savo bičiulių trūkumų. Toks žmogus jau gali būti naudingas. Pasiekęs aukščiausiąją pakopą, žmogus atrodo taip, tarsi jis nieko nežinotų”. Tai pagrindinės pakopos. Tačiau yra dar viena pakopa, kuri yra svarbesnė už visas kitas. Šiame lygmenyje žmogus suvokia tobulėjimo begalybę ir niekuomet negalvoja, kad jo kelionė baigta. Jis tvirtai žino savo trūkumus ir niekuomet nemano, kad yra tobulas. Jo neužvaldo puikybė ir nusižemindamas jis perpranta tobulėjimo kelią iki galo.
Visą gyvenimą kiekvieną dieną nuolat mokykis. Būk protingesnis nei vakar, išmintingesnis nei šiandien. TOBULYBEI RIBŲ NĖRA.
( “Hagakurė” )
