Bitės avilys

Sėdėjau kažkada namie, žiūrejau pro langą, kol žvilgsnis užkliuvo už kalnų keterų. Iškart prisiminiau išvyką į kalnus prieš pusmetį.

Kalnai iš toli atrodo tokie maži, atrodo ranka galėtum perbraukti per viršūnes ir nuvalyti sniegą. Įkopti į kalno viršūnę atrodo taip lengva. Tik pora žingsnių ir tu viršuje. Žvilgsnis iš toli yra apgaulingas. Tuo įsitikinau pats savo kailiu…

Pirmiausia reikia pasirinkti kalną, į kurį, tavo manymu, tikrai įlipsi ir nereiks nuo jo leistis tik įpusėjus kopti. Kaip jau minėjau, iš toli kalnas atrodys ne toks status, koks jis iš tikrųjų yra. Tačiau tai tik žvilgsnis iš šono… Viską pats patirsite, kai pradėsite į jį lipti.

Viskas prasideda nuo kalno papėdės… kalnas kalnui nelygus, papėdė papėdei neprilygsta… mano atveju kalno pradžia atrodė visiškai nekalta : rodės, kad reikia pereiti retai apugusį miškelį ir tuomet prasidės kopimas. Greitas kopimas… porą valandų ir aš viršuje. Bet tam, kad pasiektum pirmąją kalno pakopą, teko perbristi nemenką pelkaitę. Batai jau pirmosiomis minutėmis buvo praradę savo prekinę išvaizdą. Kojos kabinosi už šaknų, klampus purvas sunkino greitą judėjimą į priekį. Jau pačioje pradžioje, dar net nepasiekus pirmosios kalno pakopos, norėjosi pasakyti ” Fuck this “. Bet kažkodėl tai neišsipildė. Toliau, draskomas medžių šakų, judėjau į priekį. Pagaliau prasidėjo Kalnas. Pirmasis lygmuo buvo lyg aukšta iš didelių akmenų sulipdyta siena. Akmenys buvo milžiniški. Reikėjo ropštis nuo vieno ant kito ir būti atsargiam, kad nei vienas iš jų nepajudėtų iš vietos ir nesutraiškytų galūnių. Jaučiausi nejaukiai žinodamas, kad bet kuriuo momentu galiu kartu su puntuku nusiridenti į pelkę. Vėlgi karts nuo karto užplūsdavo mintys, kad gal nevertėtų toliau kopti, virn tik tam, kad pamatyt kas viršuje. Tačiau pasiekus antrąją pakopą, situacija pasikeitė. Prasidėjo “lengvasis” kopimas į viršų. Nereikėjo keturpėsčiam ropštis nuo akmens ant akmens, nereikėjo pilnais vandens batais keliauti per pelkę. Tai buvo tik paprastas lipimas į viršų… Po pusvalandžio vaizdui nesikeičiant, pradėjo kirbėti mintis, kad gal jau užteks… Bet vis pažvelgus į viršūnę, mintys pasisukdavo į kitą pusę. Viršūnė atrodė ne taip jau toli… pusvalandis ir viskas…

po ” legvojo” lipimo aukštyn, kalnas gerokai pakeitė savo statumo kampą…gerokai… nebebuvo įmanoma lipti dviem kojom. Teko krūtine prisispausti prie paviršiaus ir kojom spirtis į viršų…rankos buvo įsikabinusios į žolę tam, kad jeigu kojos netyčia nuslystų, galbūt šiek tiek pagelbėtų. Sraigės greičiu šliaužiau į viršų. Ir galvojau ” Gal atgal”… Tačiau atgal nesinorėjo, nes buvo įdėta per daug jėgų ir lipimas į viršų atrodė lengvesnis. Nes vienintelis būdas atgal buvo “šokti” arba ridentis. Kaulai buvo per daug brangūs. Po tokio šliaužimo, pagaliau pasiekiau priešpaskutinę pakopą. Tai buvo dideli aštriaašmeniai akmenys. Teko labai atsargiai ir atidžiai dėlioti žingsnius, nes bet koks neatsargus ir neapdairus pėdos judesys ir tu jau krenti… ant aštrių briaunų. Viršunė atrodė visai čia pat…bet paskutinė pakopa buvo žiauri. Kojos jau nebelaikė, rankos buvo kruvinos, veidas sustiręs nuo vėjo. Vis artėjant link viršūnės oras visiškai pasikeitė : stiprus vėjas, rūkas, šaltis… Ne kartą teko atsisėsti dėl vėjo gūsių. Taigi, paskutinė pakopa buvo neįveikiama. Tai buvo 90 laipsnių statumo siena… Be alpinizmo įrangos įlipti į tą keterą buvo neįmanoma… neįmanoma…bet nesinorėjo leistis žemyn nepasiekus viršūnės, todėl žodį “neįmanoma” teko išbraukti iš tos dienos vartojamų žodžių sąrašo. Reikėjo aplenkti keterą ir ieškoti ne tokio stataus praėjimo į kalno viršūnę. Viršūnės nebesimatė…matomumas tiek į viršų, tiek į šonus tapo 5-10 metrų. Nežinojau, ar verta judėti pirmyn, ar leistis žemyn…tačiau judėjau į priekį ir netrukus prieš mane atsirado gražiai pramintas takelis į kalno viršūnę. Taigi, po pusvalandžio atsidūriau  viršuje. Vaizdas nebuvo pats geriausias. vaizdo iš viso nebuvo… rūkas… nesimatė, kas vyksta apačioje…Tačiau po kurio laiko debesys prasisklaidė ir atsivėrė puikus vaizdas į apačią. Dabar viskas apsivertė. Apačia atrodė visiškai kitokia iš viršaus. Mačiau to, ko negalėjau matyti būdamas tenai žemai. Visiškai kitoks vaizdas. Buvau savimi patenkintas, kad užkopiau i viršų. Džiaugiausi, kad tiek daug kartų užplūdus abejonėms, ar lipti į viršų, pasirinkau lipti, o ne leistis žemyn.

Visas kopimas į viršų užtruko apie keturias valandas. Nusileidau per valandą, gražiai tekeliu, kuris buvo šone to kelio, kuriuo aš lipau. Tai buvo takelis be jokių kliūčių. Jokių pelkių, akmenų, keterų…

Dabar sėdėdamas po kurio laiko supratau, kad lipimas į kalną labai panašus į tikslo siekimą. Labai dažnai žmonės pasirenka tikslus, kurių neįmanoma pasiekti… Meluoju… tokio žodžio “neįmanona” nėra. Ėjimas tikslo link gali būti labai sudėtingas, bet gali būti labai paprastas, tačiau yra vienas aiškus dalykas – be pastangų tikslo nepasieksi. Sėdėdamas kalno apačioje ir galvodamas, kaip nori į viršų, viršuje neatsidursi. Galbūt teks perbristi pelkes, pereiti dideles akmenų kliūtis, galbūt teks keturpėsčiam šliaužti, pargriūti nuo stipraus vėjo, tačiau neprarandant ryžto ir dedant visas pastangas, viršūnę pasieksi. Nereikia prarasti vilties, kai nematai tikslo, nes jį dengia rūkas. Svarbu žinoti, kad jis netoli ir nenustoti judėti į priekį. Pastangos duos rezultatų ir visada atsiras tas takelis, kuriuo galiausiai pasieksi viršų.

Knygoje, kurią karts nuo karto paimu į rankas, yra užsiminta, kad net prastas kaligrafas gali pasiekti kaligrafijos meno aukštumų, jeigu tik jis netingės įdėti pastangų ir mokysis iš geriausių pavyzdžių. Argi kitaip yra su žmogum?! Šiais laikais, mano nuomone, nepriekaištingų žmonių nėra. Bet nepriekaištingas žmogus galėtų būti sektinas pavyzdys. Tereikia mintyse susikurti tokį pavyzdį ir juo sekti. Tam, kad mintyse turėtum nepriekaištingą pavyzdį, reikia susipažinti su daug žmonių ir iš kiekvieno jų išsirinkti geriausias savybes. Sakykim, iš vieno žmogaus atkaklumą, iš kito mandagumą, iš trečio drąsą ir t.t. Tokį, iš atskirų “dalių” sulipdytą žmogų jau galėtum laikyti šedevru, kurio link reikėtų judėti.

Tačiau, kaip liaudis sako : ” Kuo toliau į mišką, tuo tamsiau “, taip ir dabartiniais laikais žmonės stengiasi atkartoti ne gerąsias savybes, o blogąsias. Tai nėra ėjimas į priekį. Mano nuomone, tai lengvabūdiškumas. Atkartoti blogąsias savybes yra daug lengviau negu perimti gerąsias. Norint tapti geresniam reikia daug pastangų, norint būti blogam – pastangų iš viso nereikia. Ir tokių žmonių labai daug. Jų tarpe ir aš pats. Pagalvokit apie save. Ar aplinkui nesimato žmonių, kurie yra mandagūs, tačiau neištikimi, argi nėra tokių, kurie pilni drąsos, tačiau arogantiški… Ir dauguma iš mūsų perimame blogąsias kai kurių žmonių savybes. Taigi, svarbu yra įžvelgti tiek blogąsias, tiek gerąsias žmonių, su kuriais bendraujame ar matome, savybes. Žinodami, kas yra gerai, kas blogai, galėsime susikurti savo sektiną pavyzdį…

( “Hagakurė” )

Žmogui nedera laikytis vien tik sausų pažiūrų. Jeigu stengeisi ir kažką suvokei ir vėliau nustojai judėti pirmyn, tai labai suklydai. Iš pradžių reikia stengtis, kad įsitikintum,kad supratai esmę ir vėliau ja vadovautis gyvenime. Šitaip derėtų elgtis nuolat. Niekada negalvok, kad pasiekei pakankamą suvokimo laipsnį, nes taip nėra. Visada mintyse turėk du žodžius to neužtenka. Jeigu taip galvosi, judėsi pirmyn.

Žmogui, kuris suvokia labai mažai atrodo, kad jis žino labai daug ir stengiasi tai parodyti. Jis kaip taškas, aplink kurį yra suvokimoapskritimas. Kuo apskritimas mažesnis, tuo tažkas yra arčiau jo sienų. Taip ir žmogaus suvokimas. Kuo suvokimo apskritimas mažesnis, tuo žmogui atrodo, kad jis didelis, nes jis mato jo ribas. Bet ar tai ne apgaulė?! Žmogui, kurio žinios yra labai didelės, atrodo, kad jis suvokia labai mažai, nes suvokimo apskritimas yra labai didelis ir jo sienos yra sunkiai matomos. Pabandykit palyginti du apskritimus, iš kurių vienas didelis, kitas visiškai mažytis. Ir pabandykit įsivaizduot, kad jūs stovite jo viduryje. Aplink jus vien tik suvokimas ( žinios, įgūdžiai, patirtis… ) Stovėdami mažame apskritime, jūs lengvai matysite visą kas yra apskritime ir jums tikriausiai atrodys, kad tai yra labai daug, nes matysite viską, bet nepamirškite, kad tas viskas yra tik Jūsų suvokimo ratas su savo ribom.  Ar būdami dvidešimt ar dar daugiau kartų didesniame apskritime jaustumėtės taip pat?! Matot tik aplinkinius objektus, tačiau žinot, kad ribos kažkur ten. Jausmas visiškai priešingas negu stovint mažame rate. Tačiau viskas, kas yra suvokimo apskritime yra jūsų.

Yra viena labai gera istorija…

Kartą vienas garbingo amžiaus kardo meistras pasakė štai ką : ” Norėdamas perprasti mokymą, žmogus turi pereiti keletą pakopų. Žemiausioje pakopoje žmogus mokosi, tačiau iš to nėra jokios naudos, todėl jis save ir kitus laiko neįgudusiais. Toks žmogus yra niekam tikęs. Viduriniojoje pakopoje jis taip pat yra niekam tikęs, tačiau čia jis jau suvokia savo ir kitų trūkumus. Pasiekęs aukšteniąją pakopą, jis didžiuojasi savo pasiekiekimais, laimėjimas, džiaugiasi giriamas kitų ir sielojasi dėl savo bičiulių trūkumų. Toks žmogus jau gali būti naudingas. Pasiekęs aukščiausiąją pakopą, žmogus atrodo taip, tarsi jis nieko nežinotų”. Tai pagrindinės pakopos. Tačiau yra dar viena pakopa, kuri yra svarbesnė už visas kitas. Šiame lygmenyje žmogus suvokia tobulėjimo begalybę ir niekuomet negalvoja, kad jo kelionė baigta. Jis tvirtai žino savo trūkumus ir niekuomet nemano, kad yra tobulas. Jo neužvaldo puikybė ir nusižemindamas jis perpranta tobulėjimo kelią iki galo.

Visą gyvenimą kiekvieną dieną nuolat mokykis. Būk protingesnis nei vakar, išmintingesnis nei šiandien. TOBULYBEI RIBŲ NĖRA.

( “Hagakurė” )

Labai dažnai turbūt kiekvienam pasitaiko tokių atvejų, kai iš dangaus nukrenta “auksas”! Tikrai netikiu, kad aš vienintelis! Sėdi sau, mąstai apie kažkokį konkretų dalyką ir tau į rankas “įkrenta” perliukas, kuris labai intymiai susijęs su tavo mintimis… Man taip atsitiko…

Sėdėjau ir mąsčiau apie savo atostogas namuose Druskininkuose. Aišku iš karto užplūdo geros emocijos, pakilo nuotaika… Ir tada susimasčiau, ko man labiausiai trūksta būnant čia svetimoj šalį… Atsakymas buvo greitas… Bendravimo su savais sava kalba. Bendrauti su draugais po tam tikros pertraukos buvo didžiausias malonumas. Tačiau atsiminiau, kad dėl to nepasotinamo noro šnekėti,kartais net nesant bendravimo procesui, mano burna buvo atidaryta gal net per daug. Pradėjau nejaukiai jaustis, todėl atsistojau ir išėjau savais keliais. Kartais tik taip išeina nukreipti mintis kita linkme.

Mane, grįžusį namo, kažkodėl  LABAI sudomino straipsnis apie G tašką Liaudiškai sakant, pajutau kablį nugaroj. Taigi, visagalio interneto pagalba, verčiau viena straipsnį po kito, kol prisiminiau pasakymą : ” Jeigu per dieną nieko neišmokai, vadinasi, visą dieną ėjai atgal” Išmokt gal neišmokau, bet naujų dalykų apie G tašką tikrai sužinojau Vėl šiuo metu per daug kalbu…

Taigi, mintis kurią aš norėjau pasakyt, yra sutalpinta viename sakinyje : ” Daug valgysi – dings apetitas, daug plepėsi – neteksi pasitikėjimo” ( Senovės kiniečių išmintis ) Tai būtent ir buvo tas perlas, kuris vėl man priminė, kad daug ir be tikslo pliaukšdamas liežuviu pridarai daug klaidų, sukeli nesusipratimų, pasėji abejones… vieni nuostoliai. Labai dažnai geriau patylėt ir paklausyt, ką kiti sako. Klausydamas gali daug išgirsti. Kalbėdamas gali neišgirsti naudingų dalykų. Knygoje apie Dao ir De “Dao De Dzing” ( aut. Lao Dze ) yra minima, kad ” žodžių gausa nuskurdina”. Reikia jausti saiką. Žodžiais gali pridaryti daug nemalonumų, daug daugiau negu darbais. Neveltui yra bylojama, kad liežuviu yra žudoma lygiai taip pat kaip ir peiliu, tik be kraujo. Žodis, ištartas ne vietoj ir ne laiku, gali turėti daug neigiamos įtakos. Reikia žinoti, kad žodis yra tariamas ne veltui ir, kuomet kalbama, reikia tai daryti ramiai, apmąstant prieš išleidžiant garsą iš burnos. Nes išskridusio žodžio nepagausi. Taip neatsitiks, jeigu tai, ką norime pasakyti, pasakysi, panaudodami kuo mažiau žodžių. Ilgos kalbos, kaip ilgas liežuvis – pinasi burnoje. Ilga kalba kaip ilgas siūlas, kuris labai greit sutrūksta.

 Nesakau, kad nereikia ilgų pokalbių apie viską, kuomet taip malonu pasipasakot, pasiklausyt, pakomentuot, tačiau reikia visuomet būti budriam ir stebėti save, kad ilgai kalbant nepradėtum mėgautis SAVO balsu ir  būtinai kreipti dėmesį į žodžių prasmę. Kartais tam tikrose vietose tam tikru laiku su tam tikrais žmonėmis negali sakyti to, ką gali sakyti kitiems kitose vietose kitu laiku. 

Čia buvo mano nuomonė sau. Tiksliau priminimas sau, kad kitą kartą nepadaryčiau tokios pat klaidos, nes kitaip būsiu kvailys

p.s. mano išsakytai nuomonei labai daug įtakos padarė iš dangaus labai tinkamu metu nukritęs aukso gabaliukas… [Senoji mokykla]…

Senovės kinų išmintis

Pirmąjį dėsnį, kuris apsistojo pas mane galvoje, perskaičiau knygoje “Gyvenimo dėsniai”.

Bill’as Provost’as “JEIGU JŪS VALDOTE SAVO PROTĄ, VALDOTE IR PASAULĮ”

Iš tikrųjų ši taisyklė nėra vien tik tušti žodžiai, ji yra pakrtota daugelio pasaulio žymių žmonių. Visų laikų didieji išminčiai rašė apie žmogaus proto svarbą. Buda sakė ” Protas yra viskas. Apie ką galvoji tokiu ir tampi “. Ramakrišna, Indijos mistikas, teigė,kad žmogus yra suvaržytas savo proto. Tačiau vien tik protas jį gali išlaisvinti…Žmogus, kuris ryžtingai ir tvirtai sau pasako: “Aš laisvas ir nesuvaržytas” tampa laisvu. Williamas Jamesas sakė : ” Didžiausias mano kartos atradimas yra tas, kad žmogus gali keisti gyvenimą, keisdamas savo požiūrį į jį”. Mes visi esame ne marionetės , mūsų valia yra laisva ir mes galime ja naudotis. Mūsų gyvenimas priklauso nuo to ką mes galvojame apie Dievą, apie tėvus, draugus, pažįstamus ir t.t. Veiksmas yra galvojimas. Mūsų mintys yra tarsi akmens mesto į vandenį sukelti ratilai, kurie savo kelyje išjudina viską aplinkui. Read the rest of this entry »